2013-09-17
O gal ne taip ir blogai? Imi priprasti prie kitokių žmonių, imi susitaikyti su daline vienatve. Prisitaikai prie naujo ritmo. Vakare klausaisi, kaip šaldytuvas ausis draskančiu burzgimu dainuoja tau lopšinę. Kaip po krepšinio rungtynių lengvai apgirtę studentai rėkauja pergalės šūkius. Pripranti prie besidaužančių kaimynų ir užsikišusių prausyklos kriauklių. Nusišypsai saulėje pilvuką besišildančiam katinėliui ir pagalvoji, kad bent šis tas primena namus. Pagalvoji. Gal čia, vis gi, nėra jau taip blogai.
Juk ir aš ne dovanėlė. Pats miestas turėtų manęs neapkęsti, nes sugebu perrėkti visą jo triukšmą. Juk kalbu taip, kad besidaužantys kaimynai girdėtų, begrodami į sieną grąžtais, tarytum kurtų dubstepo hitus. Juk bučiuoju savo nuostabųjį ir mėgaujuosi meile nejausdama aplinkinių, negalvodama apie sukeliamą pavydą ir mylimųjų ilgesį. Juk dėmesio reikalauju kaip išlepintas penkiametis negavęs norimų saldainių.
Galiausiai nesupranti, ar šaldytuvo burzgimas tampa muzika, ar jau tikrai išprotėjai. Nebesuteiki minčiai prasmės. Stumi laiką, kol akys nebeklausdamos užsimerkia ir smegenys, lyg į dažų skiediklį, panyra į sapną. Čia egzistuoji. Čia egzistuoja. Čia egzistuoju.
Nieko nebelauki, nieko nesitiki. Ne šiandien. Susirieti į kamuoliuką. Šaldytuvas nutyla ir tariama muzika dingsta. Mes esam kuo norim būti. Išmetam kaukes. Labanakt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą