Lietaus nuglostyta saulė

2013-09-24
Nebežinau nieko. Nežinau iš kur atėjau. Nežinau, kur aš einu. Aš - savo lovos dalis. Aš ir mano lova esame viena būtybė.
Kol groja muzika nekreipiu dėmesio į šaltį pamažu kaišiojantį savo ilgus mėlynus pirštus pro sienas ir langą, prie kurio aš, savaime suprantama, miegu. Bet muzikai užtilus vėl girdisi tik iš proto varantis Vasios (šaldytuvo) burzgimas ir kažkuri smegenų dalis visiškai įtiki, kad jau išprotėjau. Bet akys ir vėl bando apsimesti protingomis ir smalsiai žiūri pasauliui į akis, lyg reikalaudamos naujo iššūkio.
Ar buvau kažkada kitokia? O kokia aš esu dabar? Vis dar nežinau. Tik suprantu, jog kartais noriu gyventi viena vien tam, kad galėčiau ramiai susisukti sau kokonėlį ir niekieno netrukdoma gyventi ligi kol susivoksiu savyje. Na, dar gal mylimąjį įsileisčiau.
Didelis ir apvalus mėnulis nebestebi manęs, aš nebestebiu jo. Atskiriam vienas kitą debesų siena ir su ilgesiu lyg mylimieji laukiam artėjančio susitikimo, kai aš pagaliau išeisiu į naktį, pakelsiu akis į dangų ir nesąmoningai ieškosiu jo. O kol kas tiesiog veju tolyn šaltį ir stipriau susisuku į patalą.

Užgroja netinkama daina ir nebežinau, ar čia gyvena per mažai žmonių, kuriuos noriu pamatyti, ar per daug tų, kurių nenoriu. Tuo pačiu beprotiškai ilgiuosi savo praeities ir savo mielosios Uogytės.

You can only blame your problems on the world for so long
Before it all becomes the same old song.

Vakarinėjimas.

Trupinių sąšlavos

2013-09-17
O gal ne taip ir blogai? Imi priprasti prie kitokių žmonių, imi susitaikyti su daline vienatve. Prisitaikai prie naujo ritmo. Vakare klausaisi, kaip šaldytuvas ausis draskančiu burzgimu dainuoja tau lopšinę. Kaip po krepšinio rungtynių lengvai apgirtę studentai rėkauja pergalės šūkius. Pripranti prie besidaužančių kaimynų ir užsikišusių prausyklos kriauklių. Nusišypsai saulėje pilvuką besišildančiam katinėliui ir pagalvoji, kad bent šis tas primena namus. Pagalvoji. Gal čia, vis gi, nėra jau taip blogai.


Juk ir aš ne dovanėlė. Pats miestas turėtų manęs neapkęsti, nes sugebu perrėkti visą jo triukšmą. Juk kalbu taip, kad besidaužantys kaimynai girdėtų, begrodami į sieną grąžtais, tarytum kurtų dubstepo hitus. Juk bučiuoju savo nuostabųjį ir mėgaujuosi meile nejausdama aplinkinių, negalvodama apie sukeliamą pavydą ir mylimųjų ilgesį. Juk dėmesio reikalauju kaip išlepintas penkiametis negavęs norimų saldainių.        
                                                                                                    
Galiausiai nesupranti, ar šaldytuvo burzgimas tampa muzika, ar jau tikrai išprotėjai. Nebesuteiki minčiai prasmės. Stumi laiką, kol akys nebeklausdamos užsimerkia ir smegenys, lyg į dažų skiediklį, panyra į sapną. Čia egzistuoji. Čia egzistuoja. Čia egzistuoju.


Nieko nebelauki, nieko nesitiki. Ne šiandien. Susirieti į kamuoliuką. Šaldytuvas nutyla ir tariama muzika dingsta. Mes esam kuo norim būti. Išmetam kaukes. Labanakt.

blevyzgos

2013-09-10
na, aš nežinau, ko aš tikėjausi. Turbūt, kad viskas bus šiek tiek kitaip, kad kas nors pasikeis. Kad nebereikės klijuotis dirbtinės šypsenos, nuo kurios dienos pabaigoje tik įskausta galvą. viskas turėjo būti gražu. Daug spalvų šokančių ratu ir apsukančių galvą lyg vaikiskas džiaugsmas, krintantis iš dangaus vietoje lietaus lašų.

O taip. Viskas turėjo būti kitaip. Tačiau yra, kaip yra. Guliu štai pirmą nakties, nepaisant to, kad ryte laukia nuobodžiausia paskaita, ir lieju mintis telefonu.

Mat mane apėmė liūdesys. staigus suvokimas. beprotiškas ilgesys. Nežinau, ar ilgiuosi konkrečių žmonių, ar tiesiog to jausmo, kai esi su draugais, kai jautiesi savas, kai jauti meilę ir šilumą sklindančią iš jų. O nuriedėjus vienai kitai neklaužadai ašarai tikiuosi, kad galbūt kas nors bet sekundei prisimena ir mane.

Aš nemoku būti kitokia. Nemoku išsiskirti. Nedrįstu priėjus tiesiog nusišypsoti ir pasakyti "labas".  žinau, kad dar tik antra savaitė, bet jau imu abejoti, kad susirasiu draugų, prie kurių nebereikės apsimetinėti, apie kuriuos svajoju taip ilgai.


Viskas bus gerai.



Inge.