2013-09-24
Nebežinau nieko. Nežinau iš kur atėjau. Nežinau, kur aš einu. Aš - savo lovos dalis. Aš ir mano lova esame viena būtybė.
Kol groja muzika nekreipiu dėmesio į šaltį pamažu kaišiojantį savo ilgus mėlynus pirštus pro sienas ir langą, prie kurio aš, savaime suprantama, miegu. Bet muzikai užtilus vėl girdisi tik iš proto varantis Vasios (šaldytuvo) burzgimas ir kažkuri smegenų dalis visiškai įtiki, kad jau išprotėjau. Bet akys ir vėl bando apsimesti protingomis ir smalsiai žiūri pasauliui į akis, lyg reikalaudamos naujo iššūkio.
Ar buvau kažkada kitokia? O kokia aš esu dabar? Vis dar nežinau. Tik suprantu, jog kartais noriu gyventi viena vien tam, kad galėčiau ramiai susisukti sau kokonėlį ir niekieno netrukdoma gyventi ligi kol susivoksiu savyje. Na, dar gal mylimąjį įsileisčiau.
Didelis ir apvalus mėnulis nebestebi manęs, aš nebestebiu jo. Atskiriam vienas kitą debesų siena ir su ilgesiu lyg mylimieji laukiam artėjančio susitikimo, kai aš pagaliau išeisiu į naktį, pakelsiu akis į dangų ir nesąmoningai ieškosiu jo. O kol kas tiesiog veju tolyn šaltį ir stipriau susisuku į patalą.
Užgroja netinkama daina ir nebežinau, ar čia gyvena per mažai žmonių, kuriuos noriu pamatyti, ar per daug tų, kurių nenoriu. Tuo pačiu beprotiškai ilgiuosi savo praeities ir savo mielosios Uogytės.
You can only blame your problems on the world for so long
Before it all becomes the same old song.
Vakarinėjimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą