2013-09-10
na, aš nežinau, ko aš tikėjausi. Turbūt, kad viskas bus šiek tiek kitaip, kad kas nors pasikeis. Kad nebereikės klijuotis dirbtinės šypsenos, nuo kurios dienos pabaigoje tik įskausta galvą. viskas turėjo būti gražu. Daug spalvų šokančių ratu ir apsukančių galvą lyg vaikiskas džiaugsmas, krintantis iš dangaus vietoje lietaus lašų.
O taip. Viskas turėjo būti kitaip. Tačiau yra, kaip yra. Guliu štai pirmą nakties, nepaisant to, kad ryte laukia nuobodžiausia paskaita, ir lieju mintis telefonu.
Mat mane apėmė liūdesys. staigus suvokimas. beprotiškas ilgesys. Nežinau, ar ilgiuosi konkrečių žmonių, ar tiesiog to jausmo, kai esi su draugais, kai jautiesi savas, kai jauti meilę ir šilumą sklindančią iš jų. O nuriedėjus vienai kitai neklaužadai ašarai tikiuosi, kad galbūt kas nors bet sekundei prisimena ir mane.
Aš nemoku būti kitokia. Nemoku išsiskirti. Nedrįstu priėjus tiesiog nusišypsoti ir pasakyti "labas". žinau, kad dar tik antra savaitė, bet jau imu abejoti, kad susirasiu draugų, prie kurių nebereikės apsimetinėti, apie kuriuos svajoju taip ilgai.
Viskas bus gerai.
Inge.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą